Priklausomybės ypatumai

Kai kalbame apie priklausomybę, visuomet siejame žmogų su kažkuo kitu: su medžiaga (alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, saldumynais), su žaidimais (lošimu automatais, totalizatoriais), su įvairiais daiktais (kompiuteriais, telefonais, drabužiais), su asmenimis (sutuoktiniais, vaikais, tėvais). Tampant priklausomu nuo kažko kito, pasikeičia elgesys, mąstymas ir emocijos. Tyrinėjant priklausomybes, pastebėta keletas jai būdingų bruožų, kuriuos čia žadu aptarti.

Pirmasis jų, kai žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio, susitikdamas su chemine medžiaga ar kitu priklausomybės objektu. Jo elgesyje išryškėja agresyvumas, visos jo mintys ir veiksmai nukrypsta į cheminės medžiagos paieškas. Pavyzdžiui, negaudamas reikiamo alkoholio ar narkotikų kiekio, priklausomas asmuo, gali sukelti muštynės, barnius, tapti agresyviu savo veiksmais ar žodžiais. Kitas pavyzdys, kompulsyvus lošėjas tampa irzlus, nekantrus, blaškosi, jam neberūpi nei darbas, nei šeima. Šio žmogaus galvoje vienintelis tikslas – kuo skubiau nuvykti į lošimo namus. Priklausomo nuo alkoholio sūnaus motina kelis kartus per dieną skambina suaugusiam savo vaikui, tikrina jo drabužių kišenes, ieško jo aplinkiniuose baruose. Ji gali nemiegoti visą naktį, nevalgyti ir visiškai nesirūpinti savo poreikiais, nes visos jos mintys ir elgesys nukreiptas į sūnaus gelbėjimą nuo alkoholio vartojimo.

Priklausomybei progresuojant, pasireiškia abstinencijos būsena, kuri atsiranda kai organizme trūksta įprastinio medžiagos kiekio. Pavyzdžiui, kai organizme sumažėja alkoholio, nutraukus jo vartojimą, staiga pablogėja ne tik žmogaus fizinė, bet ir emocinė savijauta. Jam kyla intensyvių jausmų. Abstinencijos būsenoje žmogus išgyvena gėdą, nusivylimą, siaubą, nerimą, baimę ar artėjančios grėsmės jausmą. Priklausomiems ne nuo cheminių medžiagų žmonėms taip pat būdingi abstinencijos bruožai. Jie pasireiškia tiek fizinėje tiek emocinėje srityje. Nutrūkus kontaktui su priklausomybės objektu, jie taip pat išgyvena stiprius jausmus: nusivylimą, nerimą, pyktį, gėdą, kaltę. Pusiausvyra kuriam laikui sugrąžinama tik vėl “pavartojus” priklausomybės objektą, pavyzdžiui, nuvykus į lošimų namus, pastačius reikiamą sumą. Negalėdama kontroliuoti savo gerenčio vyro, žmona jaučiasi apimta nerimo, vaikšto iš kampo į kampą, negali nei dirbti, nei bendrauti su kitais žmonėmis. Vyrui sugrįžus, kyla konfliktas, tačiau moters būsena gali net pagerėti. Kartais ji galvoja taip: “vyras sugrįžo, geriau tegul geria namuose, man ramiau”. Ar neprimena rytinės taurelės pagirioms? Atsigėrus, savijauta pagerėjo, bet trumpam.

Tikriausiai akivaizdu, kad kilusią sunkią abstinencijos būseną po cheminės medžiagos pavartojimo greitai ir efektyviai gali “panaikinti” tik pakartotinis medžiagos pavartojimas – tai dar vienas priklausomybės bruožas. “Pataisyti sveikatą” ryte yra gyvybiškai svarbu ir tiktai šis veiksmas gali pagerinti savijautą. Dėl šio poreikio, prikausomi nuo alkoholio žmonės kaupia alkoholio atsargas, jas slepia pačiose netikėčiausiose vietose, kad ryte nepritrūktų.

Žmogui, kurį užvaldė priklausomybė, būdingas interesų sumažėjimas. Jam niekas nebeįdomu, visos jo mintys ir veiksmai nukreipti tik į vartojimą. Pavyzdžiui, jis ieško kur nusipirkti alkoholio, rūpinasi kad alkoholio jam užtektų savaitgaliui arba kol atsidarys parduotuvė, slepia alkoholį kad užtektų rytinėms pagirioms, slepia jį ir nuo artimųjų, kad niekas neatimtų, neišpiltų. Priklausomo žmogaus kalbos pobūdis pasikeičia, su savo aplinkos žmonėmis ar sugėrovais, jis daug kalba apie alkoholio vartojimą. Priklausomų žmonių šeimos nariai dažnai galvoja, kad pavyks savo artimąjį sudominti kokia nors kita veikla ir tokiu būdu sumažės jų potraukis. Pavyzdžiui, nuo alkoholio priklausomo vyro žmona perka bilietus į teatrą, siūlo jam keliones kad atitraukti nuo vartojimo, tačiau šios pastangos dažniausiai būna neefektyvios.

Priklausomam žmogui, būdinga pakitusi sąmonės būsena, kuri pasireiškia iškreiptu pasaulio ir savęs suvokimu. Jis siekia kuo greičiau panaikinti skausmą ir grįžti į malonią būseną. Niekas negali panaikinti šio troškimo, nepadeda net pačių artimiausių žmonių prašymai ar reikalavimai. Priklausomas žmogus siekia išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Išgyvendamas aukščiau aprašytas būsenas, žmogus, šių kentėjimų nesieja su savo elgesiu, kuris ir atvedė jį iki cheminės medžiagos vartojimo. Jo nuomone, kentėjimų priežastis yra ne cheminės medžiagos vartojime, bet kituose žmonėse, jų elgesyje, blogame jų santykyje su priklausomuoju. Pavyzdžiui, priklausomas žmogus kaltina savo tėvus, kad jie neužtikrino jam geros vaikystės, kaltina savo artimuosius, kad blogai bendrauja ir kelia įtampą šeimoje. Šiuos pavyzdžius iš savo gyvenimo priklausomieji dažnai naudoja kaip argumentą, kuriuo siekia pateisinti savo vartojimą, todėl priklausomybė dažnai vadinama “neatsakomybės liga”.

Kunigas Kęstutis Dvareckas rašė, kad priklausomybei būdingas kantrybės trūkumas ir santykio su laiku deformacija. Žmogus siekia kuo greičiai atsikratyti nemalonios būsenos. Priklausomi žmonės paprastai būna įpratę greitai pasiekti geidžiamą būseną.
“Alkoholio taurė, narkotikų dozė, ar stabtelėjimas ties lošimų aparatu patrauklūs tuo, kad tučtuojau leidžia atsikratyti to diskomforto, nuo kurio noriu pabėgti. Kur? Pradžioje į euforiją, paskui nesvarbu, kad tik toliau nuo nemalonios būsenos.”

Priklausomi žmonės nesugeba planuoti savo laiko. Ateitis jiems atrodo nereali. „Priklausomam žmogui laikas atrodo sudarytas ne iš savaičių, mėnesių ar metų, bet iš sekundžių, minučių ar valandų. Bent kiek tolimesnė ateitis jam atrodo nereali kaip miražas. Planavimas yra kančia“. Gyvenant su prikausomybe, ištirpsta bet kokios laiko ribos. Pavyzdžiui, priklausomas nuo azartinių lošimų žmogus gali kelias paras praleisti lošimų namuose. Pajutęs nerimą, baimę ar kitą nemalonią būseną, žmogus negali išbūti su šia būsena nei penkių minučių, jis skuba pavartoti alkoholio ar narkotikų, kad kuo skubiau panaikintų šiuos jausmus.

Priklausomi žmonės greitai pajunta, kad cheminės medžiagos vartojimas padeda kontroliuoti emocijas ir jausmus. Jie atranda naują būdą kaip įveikti nemalonumus savo gyvenime. Vos pajutę įtampą kasdienybėje, pavyzdžiui nuovargį ar konfliktus darbe, įtemptus santykius namuose, jie skuba panaikinti nemalonią savijautą, malšina nuovargį, skausmą, nerimą, pyktį vartodami cheminę medžiagą arba save ramina eidami į lošimų namus. Aktyvaus vartojimo pradžioje, žmonės džiaugiasi kad atrado “geriausią draugą”, kuris jiems gyvenime padeda įveikti sunkumus. Ir į bet kokį pasikėsinimą atimti šį draugą jie reaguoja pasipriešinimu, pykčiu, agresyvumu. Juk sutiksite, kai “trukdoma draugystei” ištiesų pikta. Priklausomybei progresuojant, šis draugas pavirsta didžiausiu priešu, be kurio jau nebegali gyventi.

Visi minėtieji priklausomybės požymiai būdingi ir toms priklausomybėms, kurios yra nesusijusios su cheminių medžiagų vartojimu. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo priklausomo žmogaus, vadinama kopriklausomybe arba netiesiogine priklausomybe. Šeimos nariai tampa priklausomi nuo šeimos nario ligos. Apimti priklausomybių žmonės, vėliau ar anksčiau, patiria vienišumą, nerimą, mirties baimę, nebemato išeities ir gyvenimo prasmės. Austrų psichologas A. Lengle atskleidė egzistencinį požiūrį į priklausomybę ir išskyrė šias pagrindines priklausomo žmogaus elgesio savybes: kančios vengimas, pasyvizacija, malonumų siekimas. Tokio elgesio pasekoje žmogus pradeda jausti gyvenimo prasmės trūkumą ar ją visiškai praranda, jam pradeda trūkti gyvenimo pilnatvės ir savo būties autentiškumo.

Taip pat norėčiau pacituoti kito garsaus Austrų psichiatro Viktoro Franklio žodžius apie gyvenimo prasmę ir priklausomybę: “žmogus, nematantis gyvenimo prasmės, kurią įgyvendindamas taptų laimingas, mėgina susikurti laimės pojūtį, apeidamas prasmę, ir tam neretai pasitelkia chemiją”. Galėčiau pridurti, kad priklausomybės apimtas žmogus ieško bet kokio kito pakaitalo, padedančio pabėgti nuo realybės ir gyvenimo.

Konsultacijos priklausomiems žmonėms ir jų šeimos nariams: +370 60537082
Naudota literatūra:
1. Laima Bulotaitė. Priklausomybių anatomija (2009, Tyto alba)
2. Kęstutis Dvareckas, dr. Andrius Navickas. Sveikas, gyvenime (2014, Bernardinai.lt)
3. Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. (2013, Katalikų pasaulio leidiniai)

Dalinkitės: