UNIVERSALŪS ŽMOGAUS BŪTIES KLAUSIMAI TERAPIJOJE

2021 02 18

Kas yra egzistencinė psichoterapija? Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje galime rasti paaiškinimą: „egzistencinė psichoterapija –  viena psichoterapijos mokyklų, tirianti žmogaus buvimą pasaulyje (būtis–pasaulyje) ir jo gyvenimo procesą (čia–būtis). Vienintelė psichoterapijos mokykla, savo praktiką grindžianti ne vien psichologinėmis, bet ir filosofinėmis koncepcijomis“ (R. Kočiūnas).

Pamatus šiai krypčiai paklojo filosofija (ypač fenomenologinė jos kryptis). Egzistencinės psichoterapijos ištakos glūdi Soreno Kierkegaardo, Friedricho Nietzsche’s, Edmundo Husserlio, Martino Heideggerio, Jeano-Paulio Sartre’o ir Maurise’o Merleu-Ponti darbuose.

Filosofų idėjas plėtojo ir psichoterapijai pritaikė Rollo May‘us, Viktor‘as Frankl‘is, Ludwig‘as Binswanger‘is, Medard‘as Boss‘as ir kiti. Egzistencinę paradigmą taiko šiuolaikiniai egzistencinės krypties autoriai: Emi van Deurzen – Smith, Irvin D. Yalom‘as, Simon du Plock‘as, Ernesto Spinelli ir kiti.

Terapijos kabinete anksčiau ar vėliau iškyla universalūs žmogaus būties klausimai, kuriuos taip išsamiai aprašė garsieji filosofai. Martin‘as Heidegger‘is tyrinėjo tokias sritis kaip: nerimas, kaltė, atsakomybė, rūpinimasis, autentiškumas, būties neapibrėžtumas, “įmestis” į pasaulį ir būties laikinumas.

Kas tai yra įmestis? Negalime pasirinkti nei savo tautybės, nei rasės, nei akių spalvos, nei kūno sudėjimo, nei mamos ar tėčio. Visa tai gauname kaip dovaną. Kartais paveldime „neblogą puokštę“ – girtaujančius tėvus, genetinę ligą, o gal buvome palikti kūdikių namuose. Nieko negalime kaltinti dėl to. Ką su tuo daryti? Priimti tai. Susivokti kokios mūsų duotybės ir kokių turime galimybių. Kartu su gimimu, deja, esame įmesti ir į mirtį. Žmogaus gyvenimas yra baigtinis – būtis baigtinė. Įmesties duotybės tyrinėjimas terapijoje padeda žmogui geriau suprasti savo gyvenimą.

O nerimas? Kodėl tai duotybė? Na jau ne, pasakysite. Panaikinkite nerimą, noriu jo nejausti. Neišvengiamai jaučiame nerimą baigtinės būties akivaizdoje. Žmogus gimė vienas pats ir numirs vienas. Būties laikinumo suvokimas kelia nerimą – nuo kurio vaistų nėra. Egzistencialistai tai vadina egzistenciniu nerimu (jis kyla dėl egzistencinės vienatvės). Apie tokį nerimą sakome – nuo gyvenimo vaistų nėra.

Tačiau yra ir kitoks nerimas – tai nenormaliai padidėjęs nerimas, kuris kartais būna toks stiprus, kad perauga į panikos priepuolius. Nerimas – viena dažniausių priežasčių, atvedančių žmogų į terapiją. Šis nerimas turi įvairių pavidalų, jeigu jį užmaskuoji (vaistais, narkotikais, darboholizmu ir daugeliu kitų būdų), jis  vis tiek išlenda, įgavęs naują formą. Dažnai už tokio nerimo slepiasi nepatenkinti poreikiai, neįvardinti baziniai jausmai, kurie rodo mūsų santykį su savimi ir aplinka. Terapijos eigoje atskleidžiamos nerimo priežastys. Žmogus išmoksta nerimą atpažinti ir su juo tvarkytis, jį įveikti pats.

Egzistencinės krypties psichoterapija daug dėmesio skiria atsakomybės klausimui. Jean-Paul Sartre‘as rašė jog žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra arba kuo tapo. Sartre‘o požiūriu, atsakomybė negali egzistuoti be laisvės. Jis rašė “aš pasmerktas visam laikui būti laisvas”. Jei esi laisvas, vadinasi turi pasirinkimą. Pasirinkimo laisvė yra kiekviename veiksme, mintyje, kiekvienoje akimirkoje. Net kai nesirenkame – pasirenkame nesirinkti (И. Ялом, 2000). Viktoras Franklis rašė “žmogaus būtis – tai atsakinga būtis baigtinumo akivaizdoje”.

Terapinėje erdvėje neišvengiamai iškyla atsakomybės klausimas. Atsakomybė – reiškia autorystę. Žmogus atsakingas už tai, ką pats sukuria: savo gyvenimo nemalonumus, jausmus, kančias. Po atsakomybės prisiėmimo, terapiniai pokyčiai atsiranda savaime, rašė Leontjevas. Terapija neįmanoma, jeigu klientas nemato savo atsakomybės (autorystės) dėl savo gyvenimo sunkumų (Леонтьев Д., 2005).

Terapijos metu žmogui atsiveria didesnis savo laisvės ir galimybių suvokimas. „Nelaisvas žmogus nuo laisvo skiriasi tuo  kad yra valdomas aplinkybių bei savo impulsų. Tai nereiškia kad žmogus neturi valios, bet atsisako pasinaudoti savo valia, o tai irgi pasirinkimas“ (Markevičius, 2000). Neautentiškai gyvenantis žmogus nuolat save lygina su kitais, stengiasi laikytis kitų žmonių primetamų taisyklių, bijo kitų žmonių nuomonės, vengia savarankiškai priimti sprendimus. Jis gyvena, lyg būtų nešamas upės tėkmės.

Egzistencinės terapijos metu klientas skatinamas suvokti savo unikalias galimybes, prisiimti atsakomybę, mokytis gyventi kuo autentiškiau. Būti autentišku pagal, Emi van Deurzen – Smith, reiškia būti sąžiningu pačiam su savimi. Autentiškumas tai viena svarbiausių egzistencinių duotybių. Klientui svarbu padėti  atpažinti jo autentiškumą, išskirtinumą, naujai atsiveriančias galimybes, atskleisti savo gabumams mokytis daryti tai, kas jam svarbu. Kai klientas atpažįsta savo unikalumą ir išskirtinumą, kai priima sprendimus pagal savo vidų jam lengviau prisiimti atsakomybę. Terapijos metu, atrandant šias duotybes, kliento gyvenimas įgauna daugiau džiaugsmo, prasmės, mažėja kančios.

J. Bugental‘is rašė jog psichoterapeutui (konsultantui) svarbu būti autentišku žmogumi – tai ašinė konsultanto asmenybės savybė. J. Bugental‘is teigia, „jog yra trys požymiai, kad gyvenate autentiškai: pilnas dabartinio momento suvokimas, gyvenimo būdo pasirinkimas dabartiniu momentu ir atsakomybės už pasirinkimą prisiėmimas” (Kočiūnas, 1999).

Yra dar daug kitų egzistencinių duotybių, kurių šiame straipsnyje detaliau neaptarsiu. Paminėsiu kad visos jos atsiveria terapijos kabinete. Tai gyvenimo prasmės, pasirinkimo, tarpusavio santykių klausimai („su-būtis“, būtis su kitais žmonėmis).

Egzistencinė terapija – tai tikrai išskirtinė terapijos sritis. Susidomėjau ja dėl to, kad jai rūpi ne atskiros žmogaus psichikos dalys, bet visas žmogaus gyvenimas. Galime ilgokai „preparuoti“ smegenis ar praeities įvykius, tačiau tai bus tik rakto ieškojimas ten kur šviesiau. Terapijoje  žvelgiant į savo gyvenimo visumą dažniai tenka įbristi ir į ne visai malonius vandenis, pavaikščioti tamsiais užkaboriais, kitaip tariant, pažvelgti realybei į akis. Dažniausiai jos nesinori pamatyti, ginamės nuo jos. Dėl to sunkumų sprendimą nuolatos atidedame. Kartu su terapeutu, tai lengviau padaryti.

Dažnas užklydęs gali pasakyti, „ko čia dėtas gyvenimo tyrinėjimas, jei negaliu naktimis miegoti, tiesiog pasakykite, ką man daryti“. Kitas žmogus nusistebės, kodėl neužtenka kelių susitikimų, kam toks ilgas kelias, gal pats įveiksiu savo sunkumus.

Dažnai žmonės skubinasi išspręsti savo sunkumus. Jie nori kuo greičiau panaikinti slegiantį skausmą. Duokite man vaistą, tabletę, mikstūrą, dešimt masažo procedūrų, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Galimas toks kelias. Nusiskausmini ir gyveni toliau, kol vėl kas nors išlenda. O dažniausiai išlenda. Tada skausmas  būna dar daugiau sustiprėjęs. Gyvenimo pojūtis užakęs. Prasmės per tirščiausią rūką neįžvelgsi. „Mano galvoje painiava“, „gyvenu chaose“, „nejaučiau džiaugsmo“ – tai dažni savo gyvenimo apibūdinimai. Ar tik ne laikas sustoti ir apmąstyti savo gyvenimą.

Nuo ko prasideda gyvenimo tyrimas egzistencinė terapijoje? Tikrai ne nuo filosofinių pasvarstymų ar teorinių išvedžiojimų. Į terapijos kabinetą ateina kenčiantis žmogus. Jis atsineša savo ilgai kauptą skausmą. Tas skausmas – tai tik ledkalnio viršūnė. Pamažu  pradedame kalbėtis. Žmogus pasakoja kaip jis dabar savo gyvenime gyvena, dėl ko kenčia. Pradžioje daug klausau, stebiuosi, nes kiekvienas žmogus man įdomus, netikėtas. Paslaptis. Jo sunkumas – taip pat.

Kartais klientams terapijos procesą paaiškinu taip: kartu leidžiamės į kelionę po jūsų pasaulį. Jūs mane vedate už rankos, aš einu kartu su jumis, jūsų pėdomis. Tokiu būdu nušviečiame vis daugiau jūsų būties piešinio bruožų. Lyg pieštume paveikslą. Jame daug neaiškių, tamsių vietų. Kai mes kartu aptariame įvairias jūsų gyvenimo kerteles, tai piešinyje atsiranda daugiau aiškumo, spalvų, daugiau gyvenimo.

Emi van Deurzen – Smith šį procesą vadino žmogaus gyvenimo „žemėlapio“ tyrinėjimu. Ji išskyrė (tiksliau papildė prieš ją buvusių autorių atradimus) keturis žmogaus gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį. Rimas Kočiūnas rašė: „norint suprasti žmogų pirmiausia reikia tirti jo gyvenimą kaip santykių su išoriniu ir vidiniu pasauliu šiuose egzistencijos matmenyse visumą“.

Štai tokia kelionė per atėjusio į terapiją, kenčiančio žmogaus pasaulį, per visus šio pasaulio matmenis gali padėti įveikti sunkumus. Bendrais bruožais, aprašiau egzistencinės terapijos esmę bei kuo gali padėti universalių būties klausimų tyrinėjimas terapijos proceso metu. Ne viskas liko aptarta, bet liks kitam kartui.

Naudota literatūra:

  1. Frankl V. (2016) Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai.
  2. Kočiūnas R. (1996) Egzistencinė psichologija ir terapija: žvilgsnis į žmogiškosios būties dilemas. Psichologija ISSN 0202-
  3. Markevičius G. (2000) alkoholizmas ir egzistencinių dilemų išgyvenimas. Psichologija ISSN 1392-0359.
  4. Леонтьев Д. Феномен ответственности: между недержанием и гиперконтро­лем // Экзистенциальное измерение в консультировании и психотера­пии. Т. 2. – Бирштонас; Вильнюс: ВЕАЭТ, 2005.
  5. Ялом И. Экзистенциальная психотерапия. 2000. Москва.
  6. https://www.vle.lt/straipsnis/egzistencine-psichoterapija/
Dalinkitės: