Nuo 2015 metų dirbu priklausomybių srityje. Kiekvieną dieną sutinku žmones, negalinčius išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė kad priklausomybės problema susijusi tik su cheminių medžiagų vartojimu. Kai pradėjau konsultuoti priklausomų žmonių šeimos narius, supratau, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Ji kaip vijoklis apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą. Ši problema paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus – visus aplinkui esančius artimus žmones. Ji, kaip chameleonas, nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, sustabdęs alkoholio vartojimą žmogus, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė pradėti vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją ir liūdesio liūną.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį “kopriklausomybė”. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija labiau reikalinga specialistams, negu žmonėms, kurie kreipėsi pagalbos, tačiau sunku išvengti terminologijos bandant susikalbėti tarpusavyje, todėl šiuo straipsniu siekiu, supažindinti skaitytojus su tuo, ką turime mintyse, kai kalbame apie kopriklausomybę.
Kopriklausomybė – tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys. Šie tyrimai sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašė Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10).
Literatūroje galima sutikti ne tik sąvoką “kopriklausomybė”, bet ir kitaus šį reiškinį apibūdinančius žodžius: “priklausomas elgesys”, “priklausomi santykiai”, “netiesioginė priklausomybė”, “ko-alkoholikai”.
Priklausymo ir meilės poreikis, vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Žmogus nuolatos siekia mylėti, būti mylimu, priklausyti ir būti priimtu, tokiu būdu jis siekia išvengti vienatvės ir vienišumo. “Santykiai su kitais žmonėmis yra egzistencinė duotybė ir pagrindinis žmogaus egzistavimo kontekstas. Remiantis egzistenciniu požiūriu, kitą žmogų mes galime suprasti tik jo tarpasmeninių santykių kontekste, tarpusavio santykiuose su kitais” (Chižniak, 2016, p. 192). Kočiūnas, aprašydamas egzistencinės psichologijos ir terapijos atraminius taškus akcentavo: “Žmogus – tai ne šiaip būtis, bet būtis pasaulyje. Jis egzistuoja tik įtrauktas į santykių tinklą” (Kočiūnas, 1996).
Chižniak (2016) rašė kad jokie žmogaus pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių, žmogaus gyvenimui būdinga tarpusavio priklausomybė. „Tarpusavio priklausomybė – tai žmogiškųjų santykių fenomenas “(Chižniak, 2016, p.193). Apie priklausomybės neigiamą pusę santykiuose galime kalbėti tada, kai yra paklūstama kitam, atsisakant savo savarankiškumo ir laisvės.
Oksfordo žodyne, sąvoka “kopriklausomybė” (codependency, codependence) aiškinama kaip “pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės”. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip “disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu”. Priešdėlis “co” reiškia “kartu, bendrai”. Bulotaitė (2009), naudojo “netiesioginės priklausomybės” sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: “tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus” (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kopriklausomybės fenomenas neatskiriamas nuo priklausomybės, kuri sisteminiame ligų sąraše (TLK-10), yra išskirtinai siejama tik su cheminių medžiagų vartojimu: „Tai grupė elgesio, pažinimo ir psichologinių reiškinių atsiradusių reguliariai vartojant medžiagą. Paprastai susiformuoja stiprus potraukis vartoti narkotikus, sunku kontroliuoti jų vartojimą, vartojimas tęsiamas nepaisant žalingų pasekmių, narkotikų vartojimui suteikiama pirmenybė lyginant su kitomis veiklomis ar įsipareigojimais, padidėjusi tolerancija medžiagai ir kartais fizinės abstinencijos būklė.“
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina “vidine žmogaus emigracija”, kai žmogus siekia “patogesnės tikrovės” ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo taip: “tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo” (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs, todėl verta pakalbėti apie juos. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos “panaikinimo” sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga “sąmonė užvaldyta objekto”, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas). Matome kad kopriklausomybė ir priklausomybė yra dvi to paties medalio pusės.
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi “suserga” kopriklausomybe. Toks personalo elgesys yra žalingas klientams.
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus “ko-alkoholikai”, “ko-priklausomieji”, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 – aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:
- pagal Wegscheider-Cruse (1981) “tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams”;
- pagal Whitfield (1984) tai “liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų”;
- pagal Hemfelt et al (1989) tai “sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo”.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys – kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina kad “kopriklausomybė – tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė”. (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: “tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius” (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: “fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas”.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: “turi įtakos visiems asmens santykiams”, išsivysto “esant artimuose santykiuose”, “paveikia visus asmens santykius”, o žmogus apibrėžiamas kaip “priklausomas nuo santykių”. Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės “etiketė” gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: “kopriklausomybė viską paaiškina”; “kopriklausomybė padeda man save atskleisti”; “padeda rasti prasmę”; ar įvardinti savo būseną.
Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės “diagnozės” suteikimas klientui tolygus “etiketės užklijavimui” ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant “ligai” ar “sutrikimui”.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip “ligą” ar “sutrikimą”. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip “išgydyti” pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo “buvimo būdą pasaulyje”, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, “akivaizdžių” kliento problemų įvardinimo.
Kuo gali būti naudinga terapija? Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo.
“Kopriklausomybė” susiformuoja būnant artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas – tai erdvė, kurioje susitinki su “kitu” žmogumi – terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. (Du Plock, 2009) rašė, kad terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per “atkuriamųjų santykių” galimybę. Spinelli (2006) rašė, kad egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą “suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties” potencialo.
Daugiau apie egzistencinį požiūrį į terapiją rasite kituose straipsniuose.
Naudota literatūra:
- Bacon, I. 2014. An exploration of experience of codependency through interpretative phenomenological analysis. Brunel University. College of Health and Life Sciences
- Beattie, M. 1992. Codependent No More. [Ne-priklausomi. Vertimas I.Sakalinskaitė, Vilnius, “Alma Littera”, 2014].
- Bulotaitė, L. 2009. Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas. Vilnius: Tyto alba
- Du Plock, S. (2009). An Existential-Phenomenological Inquiry into the Meaning of Clinical Supervision.Existential Analysis, 20 (2), 299-318
- Dvareckas, K. at all. 2014. Sveikas gyvenime. Apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę. Vilnius: Bernardinai.lt
- Kočiūnas, R. Egzistencinė psichologija ir terapija: žvilgsnis į žmogiškosios būties dilemas. Psichologija 15. ISSN0202-331
- Spinelli, E. 2006. Existential psychotherapy: An introductory overview, Análise Psicológica 3 (XXIV): 311-321
- Milushina, M. 2015. Foreign studies of the codependency phenomenon. Humanities and Social Sciences, HSS, vol. XX, 22 (2/2015), p. 51- 61
- Weinhold B. at all. 1989. Breaking free of the Co-Dependency Trap. [Освобождение от созависимости. Пер.с англ. А.Г. Чеславской, Москва, “Класс”, 2002]
- Большанин, А.Ю. 2012. Экзистенциальное понимание и терапия зависимости и зависимого поведения. Издание: Психотерапия, № 11, с. 79-80 [žiūrėta 2017 11 29]. Prieiga per internetą: http://www.fesmu.ru/elib/Article.aspx?id=272386
- Большанин, А.Ю. 2009. Пустота и экзистенциальный вакуум: перспективы экзистенциальной терапии.«Экзистенциальная традиция: философия, психология, психотерапия», №14 май. [žiūrėta 2017 11 29]. Prieiga per internetą: http://flogiston.ru/articles/therapy/existential_vacuum
- Хижняк, E. 2016. Взаимозависимость в терапевтических отношениях. Existentia. Психология и психотерапия. Восточно – Европейская ассоциация экзистенциальной терапии. Nr. 9
- Сидорова, Т. 2014. Зависимость – проявление личностной структуры. [žiūrėta 2017 11 29]. Prieiga per internetą: http://gestaltist.ru/sidorova-tatyana-zavisimost-proyavlenie-lichnostnoj-st
