Egzistencinės psichoterapijos ypatumai

Savo darbe, konsultuodama klientus ar dirbdama su grupėmis, laikausi egzistencinio požiūrio į žmogų ir jo pasaulį. Pirmą sykį atvykę klientai teiraujasi, kas tai yra egzistencinė psichoterapija, kuo ji gali padėti įveikti sunkumus. Šiame straipsnyje siekiu atskleisti savo požiūrį į psichoterapiją, į žmogų apskritai ir savais žodžiais nupasakoti, kuo tai gali būti naudinga klientams.

Egzistencinė psichoterapija remiasi fenomenologiniais ir filosofiniais principais. Egzistencinė filosofija kelia esminius žmogaus gyvenimo klausimus, tokius kaip: pasirinkimo laisvė, gyvenimo prasmė, nerimas, kaltė, pyktis, izoliacija, vienatvė, nusivylimas. Fenomenologija tai filosofinis metodas, kuris padeda tyrinėti šias egzistencines duotybes žmogaus gyvenime. Skirtingai nuo kitų psichoterapijos rūšių, egzistencinė psichoterapija tyrinėja žmogaus sunkumus santykyje su visu jo gyvenimu. Toks būdas padeda žmogui geriau suprasti save, savo gyvenimą bei savo sunkumų prigimtį.

Su kokia bazine nuostata aš ateinu į terapinį susitikimą su klientu? Egzistencinė filosofija, padėjusi pagrindus egzistencinei psichoterapijai, siūlo į žmogų žiūrėti, ne kaip į uždarą, izoliuotą psichinių reiškinių sistemą, bet kaip į susietą su savo pasauliu – kaip į būtį pasaulyje. Suprasti klientą galime tik siekdami suprasti jo gyvenimą.

Šis požiūris man priimtinas, nes kviečia į žmogų kreiptis, kaip į kūrybišką būtybę, galinčią suprasti savo pasaulį bei atskleisti unikalias savo galimybes. Šis požiūris mane išlaisvina nuo mechaninio, technologinio žmogaus supratimo, kuris yra priimtinas kitų psichoterapijos krypčių psichologams. Egzistencinė psichoterapija nesiekia pakeisti žmogaus charakterio, jo prigimties, jo gyvenimo realybės, ji nekelia sau tikslo išlaisvinti žmogų nuo jo kelyje sutinkamų sunkumų, tačiau egzistencinė psichoterapija gali padėti klientui susitikti su savo gyvenimu bei su pačiu savimi ir skatina rinktis, kaip gyventi susidūrus su gyvenimo keliamais reikalavimais.

Kokias vertybes aš puoselėju darbe su klientais? Į terapinį susitikimą ateinu su tikėjimu ir viltimi, kad žmogus pats žino savo kelią ir atsakymus į sau rūpimus klausimus. Stengiuosi su pagarba priimti jo patirtį ir nuomones, neprimesti savo požiūrio, nevertinti jo pasirinkimų. Stengiuosi būti atvira klientui, jo pasauliui. Klausantis kliento, kuris ateina į susitikimą, ne pačiu geriausiu savo gyvenimo etapu, būna apimtas skausmo, išgyvenantis praradimus, nesėkmes, labai norisi patarti jam, kyla noras jo patirtį lyginti su savo gyvenimu. Tačiau, remdamasi egzistencinės terapijos mokykla, suprantu, kad mano patirtis gali labai skirtis nuo kliento ir būti visai netinkamas pavyzdys jam. Todėl tenka atsitraukti nuo savo patirties ir neprimesti savo požiūrio.

Svarbus egzistencinės psichoterapijos bruožas yra tas, kad joje netaikomi metodai bei technikos. Klientui padeda ne terapeuto įvaldytos technikos, o tarpusavio santykis su kitu žmogumi, su terapeutu, kaip asmenybe.

Požiūris į ligą, diagnozes bei ligos simptomus. Savo darbe kiekvieną dieną susiduriu su klientų požiūriu į ligą ir diagnozes. Dirbu ligoninėje, kur klientai kreipiasi į personalą, tikėdamiesi išsigydyti priklausomybę. Skyriuje jiems suteikiama diagnozė – ligos kodas. Būdami skyriuje jie tyrinėja savo ligos simptomus. Vienas iš svarbiausių dalykų, ką jie sužino skyriuje – tai kad jie serga nepagydoma liga. Jau atvykdami į skyrių, pacientai tikisi kad juos išgydys, dažniausiai jie neprisiima atsakomybės už savo ligą ir gyvenimą. Į privačią praktiką nemažai klientų kreipiasi jau žinodami savo ligą: „depresija“, „panikos sutrikimas“ ir ateina tikėdami, kad terapija padės jiems išgyti, panaikinti ligos simptomus.

Egzistencinis požiūris siūlo žiūrėti į žmogų kaip į visumą, neskaidyti jo gyvenimo dalimis: “čia liga”, “čia simptomas”, “čia sąmonė”, “čia pasąmonė” ir t.t. Stengiuosi padėti žmogui išsiaiškinti, kas slepiasi už simptomo, kokią prasmę žmogus teikia savo simptomui, kokią vietą jis užimą jo gyvenime. Remiantis egzistenciniu požiūriu, klientą skatinu plačiau pažvelgti į savo gyvenimą, ištirti savo simptomą viso gyvenimo kontekste, pavyzdžiui, skatinu apžvelgti visus savo gyvenimo lygmenis: fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį.

Ne visada įmanoma išgyti ar atsikratyti fizinės ligos, tenka ją priimti ir išmokti su ja gyventi. Egzistencinė psichoterapija nesiekia paaiškinti ar išgydyti žmogaus ligą, ji bando ištirti, aprašyti, išgryninti, tam kad suprasti žmogaus sunkumus, skatinti kad žmogus pats geriau juos suprastų, įprasmintų, priimtų. Prie kliento siekiama prieiti atviru protu, be išankstinių įsitikinimų. Siekiama suteikti žmogui galimybę didvyriškai ištverti gyvenimo įtampą. Daugelio dalykų gyvenime žmogus negalėjo pasirinkti, jis buvo tarsi įmestas į gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais.

Dauguma psichoterapijos formų siekia žmogų išvaduoti iš nerimo ar jį sumažinti, tačiau, po kurio laiko nerimas vėl suranda būdą, kaip pasireikšti. Egzistencinė psichoterapija nesiekia žmogaus visiškai išvaduoti nerimo (tai neįmanoma), o laiko jį labai svarbia gyvenimo duotybe. Žmonės savo gyvenime visokiais būdais stengiasi išvengti nerimo, kartais būtent dėl to, jie renkasi kentėti, sirgti, nepriimti sprendimų ar įklimpti į priklausomybes. Siekdami išvengti nerimo klientai kartu atsisako ir savo galimybių, neišnaudoja jų. Jie atsisako savo laisvės, kuri yra viena iš nerimo šalinių.

Egzistenciniu požiūriu, visiškai panaikinti nerimą gali tik mirtis. Nerimas neišvengiamas gyvenimo palydovas. Žinoma, reikia atskirti egzistencinį nerimą ir liguistą, patologinį nerimą, prie kurio atsiradimo dažnai prisideda pats klientas. Egzistencinis nerimas gyvenime kyla visados dėl paties gyvenimo neapibrėžtumo.

Terapijoje skatinu klientą pažinti savo nerimą, atskirti liguistą nerimą nuo, egzistencinio, mokytis jį priimti, su juo gyventi. Nerimo tema terapijoje suteikia erdvę kliento apmąstymas apie savo gyvenimą, pasirinkimus, atsakomybę. Nerimas žmogaus gyvenime turi potencialios jėgos, nes atkreipia dėmesį į pačius svarbiausius dalykus.

Žmogus visuomet yra susijęs su kitais. Jis tampa žmogumi tik susitikdama su kitais. Buvimas su kitais – tai neišvengiama gyvenimo duotybė. Terapinis susitikimas klientui suteikia unikalią galimybę tyrinėti save santykyje su kitu. Terapijos metu vyksta dviejų žmonių susitikimas. Susitinkant su klientu, svarbu būti kiek įmanoma atviru jo patirčiai, nesirinkti ką girdėti, o ko negirdėti. Pradiniuose terapijos etapuose vyksta santykio ir tarpusavio pasitikėjimo kūrimas, o tikras dialogas įvyksta tolimesniuose terapijos etapuose.

Iš to apie ką rašau, galima susidaryti įspūdį, kad terapeutas, tai anonimiška figūra, paslepianti save, neparodanti savęs klientui. Tačiau, kad įvyktų susitikimas ir dialogas su klientu reikia gebėti atskleisti save. Tolimesniuose terapijos etapuose svarbu su klientu dalintis jausmais, atskleisti savo požiūrį, kuris gali skirtis nuo kliento, bet tai nereiškia, kad santykis neįmanomas. Svarbu prie žmogaus priartėti su vidine pagarba jo vertybėms bei unikalumui.

Psichoterapeutas nėra pasyvus santykyje su klientu. Mano aktyvumas pasireiškia tuo, kad skatinu klientą tyrinėti savo pasaulį bei reflektuoti save tame pasaulyje. Taip pat aktyviai dirbu savo viduje: visuomet stengiuosi suvokti ką aš dabar darau ir kodėl. Su klientu tikslinuosi ką jis šiuo metu daro, kaip jaučiasi, kur mes kartu dabar judame. Nuo pat terapijos pradžios skatinu pasidalinti atsakomybe, už ką aš atsakinga, o už ką klientas. Stengiuosi neprisiimti daugiau atsakomybės, nei priklauso. Klientą skatinu reflektuoti, ką jis „čia ir dabar“ daro, ką jaučia, kaip elgiasi. Kviečiu klientą įsisąmoninti save „čia ir dabar“ būtyje, kurioje aš taip pat dalyvauju.

Mūsų bendro darbo su klientu erdvė – „čia ir dabar“, kurioje mes tampame lygiaverčiai partneriai, turintys skirtingus vaidmenis, bet judantys ta pačia linkme, siekiantys užsibrėžtų tikslų. Aš tampu kliento gyvenimo erdvės dalimi, dalyvauju jo gyvenime, todėl skatinu save būti atvira, autentiška, turėti savo poziciją įvairiais gyvenimo klausimais.

Dalinkitės: