Mes netenkame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną sekundę. Būdama šešiolikos metų pirmą kartą patyriau jausmą kad prarandu šią akimirką. Apėmė skausmas, liūdesys, užplūdo minys, kad ši akimirka niekuomet nesugrįš ir nebus taip kaip buvo. Tuo metu laukiau draugės ir stebėjau krentančius medžių lapus.
Visokiais būdais bėgame nuo tokio akimirkos patyrimo, kai suvokiame regimojo pasaulio, o kartu ir savo būties laikinumą. Emigruojame iš “čia ir dabar” patirties. Turbūt, išprotėtume kiekvieną sekundę išgyvendami akimirkos trapumą, savo ir artimųjų žmonių egzistencijos laikinumą.
Kita vertus, tokios patirtys gražina mus į tikrovę, parodo jos atšiaurų grožį, dar labiau sustiprina meilės jausmą ir regimojo bei neregimojo pasaulio svarbumą. Per šias patirtis pajuntame sąlytį su savimi bei savo pasauliu. Sukuriame (atrandame) gyvenimo prasmę.
Bėgdami nuo gyvenimo, kartu bėgame ir nuo savęs. Kartais taip nutolstame, kad nesuprantame kas esame ir kokia mūsų buvimo prasmė. Suprasti save, savo duotybes kartais sunku, nes visą laiką bėgame. Bėgimas mums padeda nejusti aštraus gyvenimo skonio. Tačiau, tik susitikę su savimi ir sustoję, galime atrasti savo paskirtį, įprasminti veiklas, realizuoti savo potencialą, pasijusti laimingais.
Vieniems, ne visada tai pavyksta. Kas mus kokybiškai sustabdo dabartyje? Pokalbis su geru draugu, malda, bendravimas su augintiniu ir kitokios bendravimo formos. Pavargome, nespėjame prisitaikyti prie gyvenimo metamų iššūkių, krizių, netekčių.
Kokybiškas pokalbis terapijoje sustabdys tave ties tavo gyvenimu ir pačiu savimi. Terapija nepakeis nenumaldomo laiko bėgimo, bet ji padės įprasminti tavo veikimo jame būdą, atgaivins turimus resursus, padės atverti naujas galimybes.
