Už penkiolikos minučių reikia išeiti iš namų kad spėti į darbą. Vienoje rankoje sumuštinis, kita ranka paskubomis renku išmėtytus drabužius nuo lovos. Už žando jau sugrūdau paskutinį sumuštinio kąsnį. Nusiplaunu sviestuotą ranką. Išsilyginu marškinėlius. Išjungiu lygintuvą. Apsirengiu, įsispiriu į batus, užrakinu duris ir aš jau laiptinės apačioje. Staiga galvoje sutvinksi mintis, „ar aš išjungiau lygintuvą“. Bėgu į viršų, patikrinu lygintuvą, bėgu žemyn. Sėdu į mašiną. Galvoje vėl sukasi mintys, „ar užrakinau duris, nepamenu ar tikrai išjungiau lygintuvą“. Kopiu per du laiptus į viršų. Durys buvo užrakintos, lygintuvas išjungtas”.
Tikriausiai daugelis šią, ar panašią, situaciją bent kartą gyvenime yra patyrę. Taip nutinka, kai patiriame stresą, skubame, kai mintys sukasi apie rūpesčius arba vienu metu norime atlikti kelis darbus. Dėl minėtų priežasčių neįsisąmoniname dalykų vykstančių „čia ir dabar“, todėl užmirštame ką tik atliktus veiksmus.
Visuomet pasilieku pakankamai laiko susiruošti į darbą. Iš vakaro susiruošiu drabužius, kurių reikės rytojui. Ant stalo pagal dydį išrikiuoju visus daiktus, kuriuos rytoj turiu pasiimti su savimi. Ryte dėsiu į rankinę, tikrinsiu ar dar ko nors nepalikau. Ryte atidžiai peržiūriu daiktus, kelis kartus patikrinu ar viską pasiėmiau. Sunkiausia užrakinti duris. Durų rakinimas užima gerą pusvalandį. Užrakinu, tuomet jas patampau. Dėl visa ko jas vėl atrakinu ir užrakinu, patampau. Nulipu kelias laiptų pakopas, galvoje mintis „neužrakinau durų“, grįžtu. Atrakinu – užrakinu. Suskaičiuoju iki penkių (nes šiandien penktadienis), pastuksenu penkis kartus į durų staktą. Pagaliau išeinu.
Antra situacija pasitaiko tik nedidėlei daliai žmonių. Tai gali būti sutrikimas, vadinamas obsesiniu – kompulsiniu. Obsesinis – kompulsinis sutrikimas – tai nerimo sutrikimas, kuriam būdingi du požymiai: įkyrios mintys (obsesijos) ir įkyrūs veiksmai (kompulsijos). Įkyrios mintys labai vargina, nes jos pasikartoja tarsi prieš žmogaus valią. Tos mintys gali būti susijusios su baime kad atsitiks kas nors blogo, užklups sunki liga, kas nors iš artimųjų numirs.
Žmogus taip pat gali nuolatos tikrinti ar išjungė dujas ar užrakino duris, ar daiktus padėjo į vietą, ar švariai nusiplovė rankas. Jis supranta kad šios mintys yra nepagrįstos, o kartais netgi nelogiškos, tačiau jam nesiseka šių minčių srauto sustabdyti. Su įkyriomis mintimis susijęs ir elgesys. Klientai pasakoja kad juos labai vargina nuolatinis tam tikrų veiksmų kartojimas, pavyzdžiui tikrinimas ar durys uždarytos, ar rankos švariai nuplautos. Atlikęs kokį nors darbą, žmogus tikrina ar nepaliko klaidų, vos patikrinęs ir vėl tikrina ir taip gali tęstis kelias valandas. Dėl baimės palikti klaidų darbas gali būti daromas dar sykį. Kartais žmogus bijo susirgti sunkia liga, pavyzdžiui, tiki kad vos pažiūrėjęs į sergantį sunkia liga žmogų, pats gali susirgti. Dėl to nuolatos plauna rankas ir dezinfekuoja paviršius. Žmogus gali bijoti sužaloti savo artimus žmones ar gyvūnus. Jis supranta kad jo atliekami veiksmai yra absurdiški, beprasmiški, bando su tuo kovoti, bet jam sunkiai sekasi sustoti. Dėl to sukuria įvairius ritualus ar taisykles, schemas, kurios padeda šiek tiek nurimti.
Šio sutrikimo priežastys gali būti tiek biologinės, tiek psichologinės. Vaikai gali šį sutrikimą paveldėti iš savo tėvų. Įtakos turi ir išmoktas elgesys bei charakterio ypatumai. Vaikystėje patirtos emocinės traumos taip pat turi įtakos vėliau, suaugusiojo amžiuje, pasitreškiančiam nerimui ir baimėms atsirasti.
Kada reikia specialistų pagalbos? Kiekvienas žmogus ne kartą susiduria su įkyriomis mintimis, bet jeigu tos mintys pradeda varginti ir sutrikdo kasdieninį gyvenimą, verta susirūpinti. Pavyzdžiui, dėl nuolatinio tikrinimo žmogus vėluoja į darbą arba jam nepavyksta darbo užbaigti iki galo. Arba dėl nuolatinio rankų plovimo pažeidžiama rankų oda, jeigu sutrinka mitybos įpročiai ir panašiai. Tokiu atveju reikalinga specialistų pagalba.
Ligą, obsesinį – kompulsinį sutrikimą, gali diagnozuoti tik gydytojas psichiatras. Šios ligos gydymas, priklausomai nuo sunkumo yra keleriopas: medikamentinis; psichoterapija arba kuomet psichoterapija derinama su medikamentiniu gydymu.
Praktika rodo kad psichoterapija yra veiksmingas pagalbos būdas. Terapijai, žinoma, reikia laiko, tačiau žingsnis po žingsnio žmogus atranda būdus kaip galima sumažinti įkyrias mintis ir veiksmus.
Mano praktikoje sutikti klientai išmoksta sustabdyti įkyrių minčių srautą arba atranda tik jiems vieniems būdingą „priešnuodį“ nerimui sumažinti. Terapijos metu vyksta kažkas panašaus į savo gyvenimo tyrimą. Klientai atskleidžia savo patirtis vaikystėje, paauglystėje, įvertina savo fizines, dvasines, psichologines ir socialines duotybes, atranda naujų galimybių kaip prisitaikyti prie jam būdingų savybių, kurių negali pakeisti. Klientai atranda, kaip galima praplėsti savo galimybes, jie atranda kūrybiškų būdų kaip gyventi susidūrus su liga arba neišvengiama realybe. Aukščiau minėto sutrikimo atveju, klientai sugeba sutrikimo simptomus sumažina iki minimumo ir atranda būdų kaip sėkmingai funkcionuoti savo gyvenime. Štai keletas pavyzdžių.
„Vieną kartą patikrinu savo darbą ir einu miegoti, nebegrįžtu daugiau prie to darbo, nors anksčiau reikėdavo kokių penkių valandų, kad darbą patikrinti kelis kartus. Kartais būna kad noras tikrinti vėl atsiranda, bet aš jau pažįstu save. Dažniausiai būnu pavargęs, ar šiaip tuo laikotarpiu daugiau stresinių įvykių aplinkoje“.
„Sugalvojau ritualą, kuris man padeda sėkmingai užrakinti duris ir daugiau nebegrįžti prie durų klausimo tą rytą. Daugiau pasitikiu savo veiksmu, nebeabejoju savimi“.
