Pastaruoju metu vis daugiau žmonių kreipiasi dėl panikos priepuolių, kitaip vadinamų panikos atakomis. Jie mini labai panašias, netikėtai pasireiškiančias kūno reakcijas: staiga apima silpnumas, trūksta oro, stipriai plaka širdis, tirpsta galūnės. Visas šias reakcijas lydi stiprus nerimas ir mirties baimė. Kai kurie žmonės pasakoja, kad tokio priepuolio metu apima stipri baimė išprotėti. Neatsitiktinai žodis panika savo kilme siejamas su senovės graikų dievo Pano vardu. Panas senovės graikų mitologijoje yra miškų ir ganyklų dievas, globojantis medžiotojus ir piemenis, įvarantis žmonėms didelės baimės ir siaubo.
Žmonės, su kuriais aš susiduriu savo kabinete, dažniausiai jau turi nemažai žinių apie panikos priepuolius: yra skaitę arba išgirdę apie juos iš savo šeimos gydytojų ar psichiatrų. Kita dalis žmonių, terapijos proceso metu, atskleidžia kad tokius priepuolius patiria jau seniai, dažniausiai nuo paauglystės. Štai vienos moters pasidalinimas apie tai, kaip jos gyvenime atsirado panikos priepuoliai ir kaip tai įtakoja jos gyvenimo kokybę.
Klientės vyras jau kelis metus intensyviai vartoja alkoholį. Jis daugybę kartų žadėjo, prisiekė jos ir mažamečio sūnaus akivaizdoje, kad pats nustos gerti, tačiau viskas veltui. Niekas nepadeda, nei prašymai, nei maldavimai, nei grasinimas skyrybomis. Ne vieną kartą moteris, su vaiku ant rankų, bėgo slėptis nuo siautėjančio vyro pas savo mamą. Kartais ji neatlaikydavo, pratrūkdavo nevaldomu pykčiu, agresija, net keldavo ranką prieš savo vyrą. Vyras pradėjo gydytis, kažkurį laiką jam pavykdavo išlikti blaiviam, po to vėl atkrisdavo. Klientė iš visų jėgų stengėsi padėti savo vyrui, kontroliuodama jo gėrimą ir emocines reakcijas. Ji stengdavosi būti gera, besišypsanti, paklusni, kad tik nesukeltų vyrui nemalonių jausmų ir jis vėl nepradėtų vartoti. Atrodo, viskas palaipsniui susitvarkė, vyras nebevartoja jau dvejus metus, tačiau klientę ištiko nesuprantama reakcija: vieną dieną savo darbe, ji pajuto kad jai trūksta oro, širdis pradėjo smarkiai daužytis, ją sukaustė siaubas, kai perbėgo mintis apie tai, kad šiuo metu miršta. Bendradarbiai iškvietė greitąją pagalbą, tačiau medikai nenustatė “nieko rimto”. Tokie priepuoliai pradėjo kartotis ir dažnėti. Moteris pradėjo vengti uždarų patalpų, susirinkimų, koncertų, tai yra tų vietų, iš kurių nebuvo galimybės panorėjus išbėgti. Palaipsniui nerimas vis stiprėjo, įprastinis gyvenimo ritmas triko. Mintys apie vėl ištiksiantį priepuolį nedavė ramybės, nuolatos sukosi galvoje. Kiekvieną savo žingsnį į viešas erdves (susitikimus su draugėmis, dalykinius susitikimus, išvykas) reikėjo įvertinti, apskaičiuoti, numatyti, todėl dažniausiai tekdavo likti namuose, atsisakyti daugelio svarbių ir pamėgtų dalykų.
Panikos priepuoliai dažniausiai ištinka netikėtai, nenumatytose situacijose, todėl žmonėms susiformuoja priepuolio atsiradimo baimė. Galvoje nuolat sukasi mintys apie tai, kad priepuolis gali netikėtai ištikti. Priepuolio baimė stipriai suvaržo žmonių visuomeninį gyvenimą. Jie pradeda vengti tų situacijų, kuriose priepuolis gali vėl ištikti, pavyzdžiui važiuoti autobusu, būti vietose, kur daug žmonių ar likti uždarose erdvėse. Viena klientė, atėjusi į uždarą patalpą visuomet sėdasi arčiau durų, kad galėtų laiku išbėgti iš susirinkimo ar koncerto, kita rūpinasi, kad šalia būtų atviras langas ir jai netrūktų oro, trečia nevažiuoja autobusais, geriau nemažą kelią eina pėsčiomis. Dauguma žmonių užsisklendžia, užsidaro namuose (saugioje aplinkoje), vengia kelionių ir kitų nenumatytų situacijų. Užsidarius, nerimo mintys dar labiau kankina, nėra su kuo pasidalinti, susiformuoja užburtas ratas. Priepuoliai gali ištikti ir nakties metu.
Panikos atakos simptomai labai panašūs į širdies ar astmos priepuolio, todėl žmonės pirmiausiai pagalvoja apie rimtą ligą. Priepuolio trukmė apie nuo 5 iki 20-30 minučių. Panikos priepuolis – tai labai stipraus nerimo būsena. Nerimas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, ji patiriame kiekvieną dieną. Tačiau panikos priepuoliai – tai patologinis nerimas, kuris stipriai sumažina žmogaus gyvenimo kokybę.
Priepuolio atsiradimo priežastys labai įvairios. Jų atsiradimui įtakos gali turėti depresija, ilgai besitęsiantis stresas, perdegimas, alkoholio ar kitų narkotikų vartojimas, medikamentų vartojimas ir kitos. Priepuoliai dažniausiai pasireiškia tiems žmonėms, kurie yra giliai užspaudę savo jausmus ir jų neįsisąmonina. Jie gali atsirasti paauglystėje, kai jaunas žmogus neišmoksta atpažinti savo jausmų ar neturi galimybės jų tiesiai ir atvirai išreikšti. Tam įtakos turi ir komplikuoti tėvų tarpusavio santykiai, vieno ar abiejų tėvų emocinis šaltumas ar psichologinės problemos.
Dažnai šis sutrikimas lydi priklausomų žmonių šeimos narius, nes šiose šeimose, nekalbama apie jausmus arba išreiškiami jausmai yra nepastovūs, impulsyvūs, vienas kitam prieštaraujantys. A. Kirvaitienė (2018), knygoje “Panikos priepuoliai” rašė, kad alkoholikų šeimos nariai yra verčiami gyventi dvigubą gyvenimą, vienokį save rodo visuomenei ir aplinkiniams žmonėms, visai kitokį, namuose kur girtaujama ar smurtaujama. Jie išgyvena stiprius kaltės ir gėdos jausmus. Tokiose šeimose vaikai sprendžia šeimos problemas, kurios yra ne pagal jų jėgas, todėl jų emocinė branda sutrinka. Tenka išstumti savo jausmus ir spręsti šeimos sunkumus. Kyla, prieštaringi jausmai ir vidinis konfliktas tarp suvokimo kad tėvai yra meilės ir saugumo garantas, ir pykčio, gėdos, pasibjaurėjimo. Psichika neatlaiko tokių vidinių prieštaravimų, dėl to kyla neįsisąmoninta reakcija – panikos priepuolis.
Panikos priepuolio priežastys dažniausiai siejamos su psichologine žmogaus būkle, todėl vaistai pilnai nuo jų neišgydo. Jie tik sumažina nerimą ar visai jį panaikina, tačiau nutraukus vartoti vaistus, panikos priepuoliai dažniausiai vėl atsinaujina, todėl vien medikamentinio gydymo nepakanka. Dėl šių priežasčių medikai rekomenduoja gydymą papildyti arba pakeisti psichoterapija.
Psichoterapija yra naudinga tuo, kad gali atskleisti tikrąsias priepuolių priežastis, padeda atpažinti ir įsisąmoninti giliai užspaustus jausmus. J. Bugental (2014) rašė kad vaikystėje esame mokomi nepaisyti vidinių savo reikmių. Net ir geriausių ketinimų turintys tėvai stengiasi vaiką “socializuoti” kad “jo troškimai, jausmai ir polinkiai neprieštarautų tam, ko tikisi pasaulis”. Daugelis žmonių praranda ryšį su savimi, su savo savastimi, jie tampa tarsi “akli ir kurti savo pačių reikmėms ir troškimams”.
Nerimo priepuolius patiriančių žmonių patirtys ir emocijos yra tokios skaudžios ir sunkios, kad geriau jų nematyti, neprisiminti – geriau neįsisąmoninti skaudžios realybės, todėl priepuolis tampa lyg savotiškas skausmingas išsigelbėjimas nuo dar didesnio sielos skausmo.
Psichoterapija kviečia pažvelgti į savo vidų, išgirsti save, atrasti giliai paslėptus savo norus, svajones ir troškimus. Terapijoje reikia pakankamai laiko, kad pradėti girdėti save, atgaivinti apmirusias savo dalis.
J. Bugental (2014) rašė jog “panikos priepuoliai – tai primygtiniai signalai, siunčiami prarasto subjektyvaus centro”. Autorius abejoja kad priepuoliai yra kokia nors pavienė problema, atskirta nuo vidinės žmogaus esaties, todėl norėdami išsiaiškinti, kas sukelia paniką turime ištirti ir kitas vidinės patirties dalis.
Dirbant su žmonėmis, patiriančiais stiprių nerimo priepuolių, kyla vaizdinys apie prarastą gyvybės šaltinį. Žmogaus pasaulis atrodo lyg smėliu užpiltas šulinys: jis giliai savyje užkasęs jausmus, jam baisu į juos pažvelgti, baisu ten nugrimzti, atrodytų kad lengviau jų nematyti, negirdėti, nes ten slypi daug skausmo, nevilties, vaikystės traumų. Kažkada įgyta patirtis slėpti jausmus, padėjo prisitaikyti įvairiose gyvenimo situacijose, tačiau dabar, tai nepadeda ir nerimą keliančios situacijos išprovokuoja “ligą”.
Panikos priepuolis – tai skausmingas signalas, kurį mums parduoda mūsų kūnas apie tai, kad kažkas negerai su mano gyvenimu ir atėjo laikas jį nuodugniai peržiūrėti, atmesti kas pasenę ir netinkama, ir atrasti naujų, neišnaudotų resursų.
Darbas su panikos priepuolius patiriančiu žmogumi, tai mėginimas kartu su juo išnagrinėti jo gyvenseną ir gyvenimo prasmę, siekiant atrasti giliai užkastą savasties ir gyvybės šaltinį ir padėti jam pažinti savo būtį.
Naudota literatūra:
1. Bugental, J.F.T. 2014. Menas būti gyvam. Egzistencinės terapijos paieškos: paciento ir psichoterapeuto dialogas humanistinėje psichoterapijoje. Vilnius: Vaga
2. Jankauskaitė, G. 2018. Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių. Vilnius: Tyto Alba
